|
Marker

К сведению/Периодика

 

 Портал ежедневной электронной газеты «Bernardinai.lt» 30 сентября 2009 года опубликовал статью о Вечере староверов в национальной программе «Вильнюс - культурная столица Литвы 2009».

 

 Bendruomenių vakarai, vyksiantys gruodžio 3 - 26 dienomis įvairiose Vilniaus erdvėse – vienas gražiausių ir atviriausių nacionalinės programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ Sakralinės muzikos festivalio renginių, tiesiogiai ir betarpiškai atspindintis Vilniaus unikalias daugiakultūrines tradicijas.

 Gruodžio 4 dieną, penktadienį, 17 val. vyks išskirtinis programoje – Sentikių vakaras, kuris įvyks Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvėje, Naujininkų g. 20.

 Vilniaus Sentikių cerkvės dvasinis tėvas Grigorij Bojarov ir choras bene pirmą kartą dabartinės sentikių bendruomenės istorijoje surengs atvirą tradicinių maldų, giesmių ir ritualinių apeigų vakarą – susitikimą kitą tikėjimą išpažįstantiems žmonėms bei pasauliečiams. Griežtas moralines taisykles išpažįstanti sentikių bendruomenė turi visą eilę apribojimų, kurių privalu laikytis, įžengiant į cerkvę.

 Sentikių dvasinis tėvas Grigorij Bojarov būtų dėkingas visoms į sentikių cerkvę ateinančioms moterims už įprastų sentikių cerkvėms taisyklių laikymąsi – sijono (ne kelnių) vilkėjimą ir skaros (ne kepurės ir ne šaliko) ryšėjimą.

 Vakaro metu Vilniaus universiteto istorijos fakulteto Kultūrinių bendrijų studijų centro direktorius docentas, mokslų daktaras Grigorijus Potašenko supažindins su Lietuvos rusų sentikių istorija ir religinės tradicijos ypatumais. Dauguma Lietuvos sentikių yra rusai, kurie dėl istorinio likimo vingių atsidūrė už tėvynės ribų. XVII - XVIII a. dėl religinių persekiojimų Rusijoje sentikiai buvo priversti trauktis į valstybės pakraščius arba bėgti į užsienį – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Lenkijos karalystę, Turkiją.

 Sentikiai jau 300 metų gyvena Lietuvoje, išsaugodami ištikimybę senajam stačiatikių pamaldumui ir savitą kultūrą. Į Lietuvą sentikiai atvežė ne tik unikalias griežtas maldingumo tradicijas, bet ir ikonų, knygų senąja bažnytine slavų kalba, kurias labai gerbė ir saugojo. Knygų skaitymas iki šiol laikomas dievobaimingu veiksmu. Kaip jau minėta, saviti yra sentikių cerkvės lankymo papročiai: eidamos į cerkvę moterys ir merginos turi apsigaubti galvą skara, dėvėti ilgą sijoną bei palaidinę ilgomis rankovėmis. Vyrai turi vilkėti marškinius ilgomis rankovėmis.

 Pagrindinė sentikių giesmės funkcija – sudėtingą krikščioniškos knygos pasaulį paaiškinti liaudies pasaulėžiūra, sunkius tekstus vaizduoti suprantama kalba. Ženklinio (znamennoje) giedojimo pagrindas yra vienbalsis chorinis muzikinės kompozicijos atlikimas. Ženklinio giedojimo pavadinimas kyla iš žodžio „ženklai“ (znamena) ir jo sinonimo „kabliai“ (kriuki), iš čia yra kilęs “kriukovoje penije” pavadinimas. Pamaldų knygose garsiniai intervalai virš kanoninio teksto buvo užrašomi ne įprasta linijine notacija, o šiais specialiais „znamena“ ir „kriuki“ ženklais.

 Sentikių dėka senasis rusiškas giedojimo menas išliko ne tik raštijos paminkluose, bet ir giedojimo praktikoje iki šių dienų, išlaikant gyvastingas ženklinio giedojimo tradicijas. XVII a. viduryje skilus Rusijos Stačiatikių bažnyčiai, sentikiai nepriėmė nei naujo daugiabalsio giedojimo stiliaus, nei naujosios natų užrašymo sistemos penklinėse. Daugiau nei 30 giesmininkų turintis Vilniaus sentikių bažnyčios choras išsiskiria savo įtaiga, subtiliu meniniu skoniu, interpretuojant tradicinį monofoninį sentikių giedojimą.

 

 

 




Ваш комментарий:

Ваше имя* 
эл. почты* 
Kомментарий*  
Введите код*