Krikščionybė atkeliavo į Rusią (rus. Русь) iš Bizantijos X amžiuje – 988 metais Kijevo kunigaikštis Vladimiras pakrikštijo Rusią.
XVII amžiuje patriarchas Nikonas pradėjo Rusijos stačiatikių bažnyčios reformas. Dalis Bažnyčios dvasinių lyderių ir pasauliečių nepritarė reformoms. Įvyko Rusijos stačiatikių bažnyčios skilimas. Mūsų senojo tikėjimo Bažnyčia, nepritarusi naujovėms ir likusi nepajudinama, laikui bėgant tapo vadinama Sentikių arba Pamario bažnyčia. Tai yra faktinė priešreforminės Rusijos stačiatikių bažnyčios įpėdinė.
Antroje XVII amžiaus pusėje pirmieji sentikiai iš Rusijos apsigyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pirmoji sentikių cerkvė šiuolaikinės Lietuvos teritorijoje pastatyta 1710 metais Girelės kaime (dabar Rokiškio rajonas). Laikui bėgant Lietuvos teritorijoje susiformavo ir kitos Lietuvos sentikių bažnyčios bendruomenės.
1922 m. gegužės 6 d. sentikių suvažiavime Kaune išrinkta pirmoji Centrinė sentikių taryba Lietuvoje, suvienijusi visas be išimties Pamario cerkvės sentikių bendruomenes Lietuvoje.
1923 m. gegužės 20 d. Lietuvos ministrų kabinetas paskelbė Lietuvos sentikių bažnyčios santykiams su Lietuvos vyriausybe normuoti laikinas taisykles (Vyriausybės žinios, 1923 m., Nr. 132), kuriomis Lietuvos Vyriausybė suteikė autonomiją Lietuvos sentikių bažnyčiai ir pripažino Centrinę sentikių tarybą Lietuvoje aukščiausiuoju Lietuvos sentikių bažnyčios valdžios organu.
1925 m. spalio 15-17 d. Vilniaus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvėje vykusio Lietuvos sentikių bažnyčios suvažiavimo metu išrinkta Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji Taryba. Šiame suvažiavime taip pat priimtas Lietuvos sentikių bažnyčios statutas. Vilniaus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė yra istorinė Aukščiausiosios Tarybos buvimo vieta.
Lietuvos valstybė pripažįsta Lietuvos sentikių bažnyčią kaip tradicinę religinę bendruomenę.
