Ariandos ir Sergejaus Krasnopiorovų šeima – išskirtinė. Vyras – Kauno sentikių bendruomenės dvasinis vadovas. Pora vasarį sūpuos jau trečiąjį sūnų ir stengiasi pamiršti praėjusiais metais patirtą sukrečiančią nelaimę. Tačiau ją priima kaip Dievo meilės įrodymą.

Širvintų gatvėje, šalia Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės, esančiame jaukiame būste gyvenantys Krasnopiorovai čia atsikraustė iš Vilniaus prieš trejus metus, kai Sergejų savo įpėdiniu prieš mirtį pasirinko ankstesnysis Kauno sentikių bendruomenės dvasinis vadovas Joanas Fiodorovas.

Sutuoktiniai susipažino, kai Ariandai buvo vos septyniolika metų. Dabar pora augina ketverių metų Pėtrą ir dvejų Artemijų. Užsukus į svečius, berniukai dūko visą pokalbio laiką. Nežinodamas net neįtartum, kad mažasis neseniai patyrė itin sunkią galvos traumą, beveik savaitę buvo be sąmonės, o vėliau sekė daugiau kaip pusmetis reabilitacijos.

Krasnopiorovai neslėpė: užgriuvusi nelaimė supurtė ne tik šeimą, bet ir visą bendruomenę. "Svarbiausia, kad būtų meilė ir taika", – akcentavo S. Krasnopiorovas.

– Svarbiausia sentikių metų šventė – Kalėdos, kurios švenčiamos šiandien. Esate neeilinė šeima, Sergejus – dvasininkas. Kaip ruošėtės šioms šventėms?

S.K.: Kartu su vaikais prieš Naujuosius metus papuošėme eglutę. Jeigu ne vaikai, ją puoštume tik Kalėdų išvakarėse. Kalėdoms į svečius atvažiuos seneliai. O kol kas pasninkaujame. Iš viso prieš Kalėdas – 40 dienų pasninko.

– Kaip pasninko sekasi laikytis berniukams?

S.K. Jie pasninkauja taip: žiūri, ką mes valgome. Mes valgome kopūstus, ir jie nori.

Sučirškia durų skambutis. Kažkuris sentikių bendruomenės narys su dvasininku nori pasitarti dėl pamaldų už mirusįjį. S. Krasnopiorovas mūsų trumpam atsiprašo, pokalbį tęsiame tik su jo žmona.

– Kokie pirmi įspūdžiai Kaune? Ištekėjote jauna, negana to, kad už dvasininko, kurių gyvenimo būdas labai skiriasi nuo eilinių žmonių, bet dar ir teko persikraustyti į kitą miestą.

A.K.: Kai atvažiuoji į naują vietą, iš pradžių visada sunkoka. Reikia priprasti ir prie žmonių, ir prie jų tradicijų. Reikėjo, kad ir žmonės prie mūsų priprastų. Vienos cerkvės tradicijos truputėlį skiriasi nuo kitos. Dar ir dabar kasdien ką nors naujo sužinau (juokiasi).

– Kuo užsiimate? Kokios jūsų pareigos bendruomenėje?

– Ji mano padėjėja, – įsiterpia grįžęs Sergejus.

A.K.: Svarbiausia – palaikyti namų tvarką, prižiūrėti vaikus.

S.K.: Jeigu manęs nėra, pavyzdžiui, kai laikau pamaldas, ji atsiliepia į bendruomenės narių skambučius.

– Apie savo asmeninę karjerą niekada negalvojote?

A.K.: Vyras visada sakydavo: noriu, kad žmona sėdėtų namuose ir prižiūrėtų vaikus, mane, būstą (šypsosi žvilgtelėjusi į sutuoktinį). Taip viskas ir vyksta.

S.K.: Jeigu ji dirbtų, mažai matytumėmės, būtų sunku organizuoti vaikų priežiūrą. Labiausiai esu užimtas šeštadieniais ir sekmadieniais, kai vyksta pamaldos. Be to, ir kitomis dienomis sunku nuspėti, kada būsiu užimtas. Ryte galiu būti laisvas – galiu būti ir užimtas. Ir iš anksto to negaliu žinoti. Pavyzdžiui, kaip šiandien, paskambino, kad mirė parapijietis, reikia už jį pasimelsti. Būna labai užimtų dienų, o būna, kad mėnesį iš viso nėra nei laidotuvių, nei vestuvių, nei krikštynų.

– Kaip namie pasidalijate darbais?

A.K.: Kiekvienas turime savo pareigas.

S.K.: Visaip būna. Pavyzdžiui, valgyti dažniausiai gamina žmona. Bet kartais imu ir pats ką nors visai šeimai pagaminu. Prieš Kalėdas, Velykas visada marinuoju mėsą, ją vytinu. Žmona užsiima kepiniais.

A.K.: Kepu tortus. Sulaukiu ir užsakymų. Man patinka kepti. Vaikai padeda.

S.K.: Reikia pamatyti, kaip viskas atrodo po tokio bendro darbo (juokiasi ir apsidairo).

– Kaip sutariate dėl vaikų auklėjimo?

S.K.: Nėra režimo, pavyzdžiui, nurodymo valgyti tik tam tikru metu. Kada nori, tada valgo.

A.K.: Viskas susidėlioja savaime.

S.K.: Darbo dienomis miegoti guldome anksčiau, nes ryte jiems anksti keltis į darželį. Savaitgaliais leidžiame ilgiau padūkti. Kaip migdome? Visaip būna (juokiasi). Kaip ir kiekvienoje šeimoje. Aišku, prieš miegą visi visuomet pasimeldžiame.

– Kokių dar turite šeimos tradicijų?

S.K.: Meldžiamės už šeimos sveikatą prie pietų stalo, kai visi susėdame. Vasarą važiuojame prie ežero. Ten švenčiame ir gimtadienius. Kartais juos sutinkame ir būdami namuose. Jau ne vienus metus iš eilės žiemą važiuojame į Palangą. Ten praleidžiame dvi tris dienas, pasivaikščiojame, berniukai iki valios prisibėgioja. Kaip tik neseniai buvome. Man taip patinka! Niekada iki tol negalvojau, kad Palangoje ir žiemą gali būti ką veikti.

– Kaip prasidėjo jūsų meilės istorija? Kaip susipažinote?

A.K.: Vaikščiojome į vieną cerkvę. Mane į ją atvedė močiutė. Sergejus tuomet buvo dvasininko padėjėjas. Iš pradžių net nepagalvodavau, kad tarp mūsų galėtų kas nors būti – buvo septynerių metų amžiaus skirtumas. Bet kartą jis mane užkalbino, paprašė telefoniuko. Po truputį ėmė man rodyti vis daugiau dėmesio. Pradėjome bendrauti. Po trejų metų draugystės susituokėme.

– Kuo jis jums labiausiai imponavo?

A.K.: Labiausiai patiko dėmesys, pagarba, dovanos. Gal todėl, kad buvau labai jauna?

– Kokios buvo pirmosios dovanos?

A.K.: Dabar tiksliai neprisimenu – praėjo daugiau kaip aštuoneri metai. Dovanos buvo asmeninės, susijusios su nuotykiais, nuotraukomis. Daug ko buvo.

– Kaip manote, dėl ko vienas kitam labiausiai kritote į širdį?

S.K.: Meilė retai būna dėl konkrečios savybės, priežasties. Tiesiog įsimyli, ir viskas. Patys žinote. Traukia tave žmogus, ir viskas. Pajauti, kad tavo žmogus. O nežinai, kodėl būtent jis. Susituokus paaiškėjo, kad Arianda – labai gera šeimininkė. Sakiau jai, kad man labiausiai reikia padėjėjos, žmogaus, kuris mane labai gerai suprastų. Pavyzdžiui, visą dieną praleidžiu kalbėdamas ir grįžus namo iš karto nesinori bendrauti, nesinori sulaukti klausimų, kas nutiko, kodėl noriu pabūti vienas. Kartais norisi ramybės.

– O žmonai ramybės niekada neprireikia?

S.K.: Būna ir taip (juokiasi abu). Kaip ir kiekvienam žmogui, ir jai reikia ir užuojautos, ir pagyrimų, ir patarimų, kaip išspręsti nemalonią situaciją. Neretai po to klausia, iš kur žinojau, ką geriausia tokiu atveju daryti. Už ją turiu daugiau gyvenimo patirties.

– Net ir darniausioje šeimoje kyla diskusijų, nesutarimų. Kaip juos sprendžiate?

S.K.: Šnekamės, tariamės.

A.K.: Jis sako, geriau darykime taip. Aš prieštarauju, kad reikėtų elgtis kitaip. Dažniausiai paaiškėja, kad vyras vis dėlto buvo teisus.

S.K.: Būna ir taip, kad teisi vis dėlto būna žmona. Kaip ir visose šeimose. Vieną kartą nusileidžia vienas, kitą kartą – kitas. Būna, kad ir pykstamės, nors vėliau paaiškėja, kad visai nebuvo dėl ko pyktis. Po tam tikro laiko kai kurie dalykai, dėl kurių pykomės, apskritai nebeatrodo verti dėmesio. Bet tai ir yra šeima, kai kiekvienas išreiškia savo nuomonę, ir abu sutuoktiniai bendrai priima sprendimą.

– Kokie patys smagiausi prisiminimai iškyla prieš akis?

A.K.: Vestuvės, vaikų gimimas, krikštynos.

S.K.: Laukiamės trečio vaiko. Gydytojai sako, kad bus berniukas, nors broliai, ypač vyresnysis, labai laukia sesės. Jeigu ir vėl bus berniukas, sakė nenusimins ir palauks dar vieno kūdikio (juokiasi). Jeigu Dievas duos daugiau vaikų – mes tik už tai. Didelė šeima – didžiulis džiaugsmas. Nors mes abu esame iš mažų šeimų.

A.K.: Ne, vardo trečiajam dar neišrinkome. Ir nerinksime. Yra šventų vardų kalendorius, ir vardas vaikui suteikiamas pagal jo gimimo dieną. Pavyzdžiui, antrasis sūnus gimė kovo 30 d. Tos dienos kalendoriaus lapelyje buvo tik vienas vardas – Artemijus. Tokiu vardu ir pavadinome.

– Kartu jau šiek tiek pragyvenote, gražiai sutariate. Ką patartumėte jaunoms šeimoms, kad ir jų bendras gyvenimas būtų darnus?

S.K.: Kad greičiau vaikus planuotų. Nesuprantu teiginio – reikia dėl saves pagyventi. O, kai turi vaikų, tuomet jau gyveni ne dėl savęs? Aišku, vaikus auginti nėra lengva. Ir pavargstame, ir pasipykstame. Tuomet į pagalbą pasikvieskime senelius. Gal jie dienelę kitą vaikus prižiūrėtų? Bet po dienos be vaikų jau nerandu sau vietos – trūksta mažųjų. Dar sakoma, kad auginti vaikus – brangu. Tačiau tokio džiaugsmo ir pilnatvės, kuriuos jie suteikia, už jokius pinigus nenusipirksi. Per pamaldas sakau – svarbiausia, kad būtų meilė ir taika. Tada ir gyventi bus gera ir mums patiems, ir visiems aplinkiniams. Aišku, kiekvienas turime savo nuomonę, poreikius, juos reikia ginti, kovoti dėl savęs, net ir pyktis reikia su meile. Tada ir pasaulis būtų visiškai kitoks.

– Ar abu keldavotės naktį, kai berniukai dar buvo kūdikiai?

S.K.: Ne. Žmona dažniausiai greičiau išgirsdavo, kai jie imdavo verkti. Bet jeigu reikėdavo pagalbos, padėdavau.

– Tada jums bepigu kalbėti apie džiaugsmą auginti vaikus. Jau pakeliui į pasaulį trečias jūsų mažylis. Kartu važiuosite gimdyti?

S.K.: Taip. Atsiklausiau žmonos. Ji norėjo, todėl kartu buvau ir kai abu berniukai, kuriuos jau turime, gimė. Ir virkšteles nukirpau. Oi, kiek jaudulio buvo. Kai gimė pirmasis, susigraudinau. Stoviu, bėga ašara. O gydytojas klausia, kodėl nefotografuoju. Dėl emocijų protrūkio buvo net sunku įjungti fotoaparatą.

– Praėjusieji metai jums buvo labai emocingi. Kalbu apie sūnų ištikusią nelaimę.

S.K.: Balandį buvo mūsų vestuvių metinės. Jas atšventėme sodyboje prie Vilniaus. Tądien, kai jau turėjome važiuoti namo, iš ryto dar nuėjome papusryčiauti. Žmona su mažuoju nuėjo į kambarį susirinkti daiktų. Kai atsigulu miegoti, ir dabar prieš akis visada prabėga vaizdai, kai ji ant rankų atneša leisgyvį vaikelį, jo veidelis persikreipęs... Ant sūnaus užkrito televizorius. Berniukas penkias dienas buvo ištiktas komos. Vaikui dviejose vietose buvo lūžusi kaukolė. Smegenyse buvo susidarę du krešuliai. Po to visą pusmetį vyko jo reabilitacija. Visos Artemijaus funkcijos sugrįžo, bet liko šiek tiek pažeistas veido nervas, tad kiek sunkiau užsimerkia akytė ir liko asimetriški lūpyčių kampučiai.

A.K.: Kai viskas nutiko, buvau nusisukusi. Staiga išgirdau, kad kažkas nukrito. Atsisuku, o vaikas guli be sąmonės.

S.K.: Nusprendėme ne laukti greitosios automobilio, o patys vežėme į ligoninę. Mus sustabdė policija, paaiškinome situaciją. Žmona su sūnumi persėdo į pareigūnų automobilį ir šie juos nuvežė į ligoninę.

– Ar neklausėte savęs, kodėl jums, jūsų sūnui teko tokie išbandymai?

S.K.: Viskas savaime aišku už ką – už mūsų nuodėmes, tam, kad mus paauklėtų. Kaip vienas dvasininkas pasakė: tokie įvykiai parodo, kad Dievas mus tikrai myli, nes paauklėja. Nori, kad mes kai ką svarbaus suprastume, kad padarytume išvadas. Kiekvieną dieną visi darome nuodėmes, o kai kurie nustemba: juk nieko blogo nedarau. Bet kiekvienas turime, ką savyje būtų galima patobulinti. Didelės paramos sulaukėme iš bendruomenės. Patys buvome labai nustebę, kiek daug žmonių už mus ir vaikelį meldėsi. Visos didesnės sentikių bendruomenės laikė pamaldas, ir ne tik Lietuvoje. Esu visiems labai dėkingas. Duok Dieve sveikatos ir gydytojams, kurie mums padėjo.

Jurgita Šakienė, nuotraukos Tomo Raginos, dienraštis „Kauno diena“, 2016-01-07